Šiandien balnojame dviračius ir bandome apvažiuoti nematytas vietas. Pasirodo, kad mūsų gyvenama vieta yra visai šalia Siguldos pilies, į kurios didžiulį kiemą įėjimas nemokamas. Čia veikia ir ledainė, molio, medžio, kitokių rankdarbių dirbtuvėlės. Vienas iš Siguldos simbolių, pasirodo, yra drožinėta lazda. Priklausomai nuo dydžio, jos čia kainuoja nuo 1 euro iki 15. Tiesa, tos pigiausios pagal paskirtį nenaudojamos.

Pilys čia yra dvi – naujoji ir senoji. Naujoji šiuo metu remontuojama, o įėjimas į senąją -5 eurai šeimai. Atvyksime čia pėsčiomis vakare.

Lazdos Siguldoje turi net savo parką. Tiesa, nelabai jis didelis ar įdomus – pastatyta kažkiek lazdų skulptūrų.

Nuvykę prie keltuvo, pasiklausėme, ar tikrai mus užkels su dviračiais – tikrai jokių problemų. Tad ramiai leidžiamės serpantinų takų link pliažo. Takas status, bet važiuoti su dviračiu įmanoma. O jei ir baisu – nelabai sudėtinga jį nusivežti žemyn. Apačioje dviračių tako nėra, tenka važiuoti gatve. Nusukame į nuorodą „Pludmale“ ir privažiuojame upę su smėlėta pakrante.

Persirengimo kabinos yra, smėlis yra, įrengtos dvi pliažo tinklinio aikštelės. Pati upė gana plati, mažiau negu pusė atitverta plūdurais. Srovė nemaža, bet gylio nėra didelio. Vanduo vėsus, bet diena šilta, todėl atsigaivinimui pats tas.

Kol mėgavomės upės teikiamais malonumais, netikėtai atėjo ir pietų metas. Šalia keltuvo esanti kavinė nepasirodė turtinga meniu, todėl nutarėme keltis į viršų, ir važiuoti į jau išbandytą Doma kavinę.

Dauguma čia susirenka ne į pliažą, kuris buvo beveik tuščias, o į atrakcionų parką, kurio dalis ir yra keltuvas. Galima karstytis medžiais, važinėtis rogutėmis, o jei skrandis tvirtas, tai ir pasėdėti nuo kalno ridenamame rate.

Užsikelti aukštyn atrodo nekainuoja labai daug – 1,5 euro suaugusiam, 1 euras vaikui, ir 50 centų dviračiui. Bet žiemą slidinėjant gali susidaryti nemaža suma. Gal tada kitokios kainos. Dviračio ratą užkabina už specialaus kablio, o toje kėdėje nieko nesodina. Visus buteliukus tenka išsiimti, nes tikrai iškris.

Susirinkę į krūvą, numiname iki kavinės. Lauke staliukai rezervuoti – užrašytas laikas ir vardas. Vienas bus reikalingas tik už pusantros valandos, tad mums maloniai leido juo pasinaudoti. Maisto kokybė tokia pat gera, kaip ir aną kartą.

Pasistiprinę prasukome pro nedidelį fontanėlį netoli Elvi parduotuvės, o grįždami namo dar vieną fontaną radome stoties aikštėje. Atrodo, kad geležinkelio transportas čia labiau naudojamas negu pas mus.

Pasistatę dviračius, išėjome į pilį. Pilies muziejus dirba iki 19, o už tuos 5 eurus galima pakilti į du bokštus. Vaikštinėti po parką galima nors ir visą naktį. Pilies bokštuose kažko ypatingo nėra – viename padėta pora stalų ir keli suolai. Taip pat vartų atidarymo mechanizmas ir karaliaus sostas. Kitas bokštas yra prie slėnio, bet panoramą užstoja medžiai. Nelabai daug likę tos pilies. O vidiniame kieme galima atsisėsti, pasimėgauti tolumoje matoma Turaidos pilimi, pažaisti senovinį žaidimą, kurio taisykles galima gauti perkant bilietą. Tik mes apie tą žaidimą sužinojome prie jo atėję, ir ieškoti taisyklių labai nesinorėjo.

Juliaus liūdesiui, dirbtuvės jau buvo uždarytos prieš valandą, tad arbaleto pirkimas nusikelia kitai dienai. Naujosios pilies parke ruošiamasi koncertui, kuris greičiausiai yra nemokamas, bet mūsų baterijos jau senka, todėl išėjome namo.

Grįžę užsisakėme sušių iš Tobio. Turbūt pirma patirtis užsisakyti maistą į namus, esant užsienyje. Išbandžiau savo latvių kalbos žinias, pasakydamas, kad latviškai nekalbu, tad pašnekovas greitai persijungė į anglų. Apskritai jaunimas mieliau kalba angliškai čia. Sušius žadėjo atvežti už pusantros valandos, bet atvežė nepraėjus nė valandai. 32 gabaliukai gavosi apie 24 eurus. Nėra pigu, bet skonis labai geras.