2019-07-05

Dienos lekia kaip pašėlusios. Atrodo ką tik pusryčiavome, o jau reikia eiti miegoti. Diena šiandien be didelių planų – pabandysime pavažiuoti šiaurine pakrante.

Lauke šiukšlių nebėra – sistema veikia. Kadangi aplinkui turime nematytų objektų, tai pakeliui bandom kažką aplankyti. Vienas iš tokių – Salto de Cavalo. Savo puikiomis portugalų kalbos žiniomis buvau įsitikinęs, kad „salto“ čia reiškia krioklį, tad ir važiavome ieškoti to krioklio.

Navigacija vedė nevažiuotais stačiais ir siaurais keliukais, kol pasiekėme savo tikslą. Čia krioklio nėra ir būti negali – esame aukštai kalnuose. Tolumoje matosi Furno miestelis ir ežeras. Akivaizdu, kad jie įsikūrę buvusiame ugnikalnyje. Gražu ir tylu, gal tik truputį vėsoka.

Žodynas bylojo, kad „salto“ reiškia šuolį, o visas pavadinimas – Žirgo šuolis. Nemačiau čia jokio žirgo, o tuo labiau šuolio.

Kirtę salą skersai, atsidūrėme šiaurinėje salos dalyje. Čia nutiesta taip vadinama autostrada – dviejų juostų, pakankamai tiesus kelias, kartais įgyjantis papildomą juostą lenkimui. Su vietiniu intensyvumu tikrai gana.

Pavažiavome dar labiau link Nordestės ir pradėjome vingiuoti pakrante, bandydami aplankyti visus miradorus. Ne visur tie vaizdai verti sustojimo, tačiau vis kažką naujo pamatėme.

Nusileisti prie vandens patogios galimybės nebuvo, tad radę nuorodą į pliažą, pabandėme pažiūrėti, kas ten yra. Maudyklą da Foz das Coelhas rekomenduojama pasiekti pėsčiomis, nes labai status nuvažiavimas. Na, mes šiandien sėdintieji turistai, tai važiuojame žemyn. Juo labiau, kad jau ne vieną tokį kelią matėm ir važiavom. Nusileidome be didesnių problemų. Apačioje didelė aikštelė, bet dar galima leistis žemiau. Pavažiavęs kelis metrus, supratau, kad geriau grįžti atgal – padėsiu dugną. Atbulinė pavara kažkaip sunkiai traukia į viršų, tad visi keleiviai išlipo. Pasmirdo sankaba, bet sėkmingai atsidūrėme saugioje vietoje.

Likusį kelią įveikėme pėsčiomis. Tik užsukęs už kampo supratau, kad eiti pėsčiomis buvo geniali mintis – kelias staigiai baigėsi laiptais, o apsisukti galimybės nebuvo.

Apačioje laukė akmenuota pakrantė su nedideliu smėlio ruožu. Yra pavargęs pastatas su tualetais ir kadaise buvusiais dušais. Tualetai veikia. Įdomu, kaip tvarkomos nuotekos?

Nuo kalnų atiteka upelis, ir atiduoda savo vandenis į vandenyną. Šaltinio vanduo, tekantis iš specialaus kranelio, buvo skanesnis, negu namie. Prisipylėme turėtą butelį. Iš vandens ištraukiau keletą plastiko atliekų – žmogus didžiausias savo gamtos priešas.

Maudytis čia neatrodė gera mintis, tad grįžome prie mašinos. Čia taip pat prasideda vaikštinėjimo trasa, kur galima pamatyti net kelis krioklius. Šiandien vaikščiojimui nenusiteikę – labiau norim maudytis.

Toliau judėjome pakrante link Ribeira Grande miesto, užsukdami į gražesnes vietas. Pakrantės vaizdai nėra kažkokie labai ypatingi, tačiau vieną karta pažiūrėti galima.

Moinhos miestelyje sustojome nusimaudyti. Mašiną teko statyti toliau, nes neradome vietos. Bet už tai atrakcija vaikams – du baubiantys veršiukai. Turbūt gert nori – susirandam kibirėlį nuo smėlio žaislų, pripilame čia pat tekančio geriamo vandens ir nunešame vienam. Snukis vos telpa į tą kibirą, ir iš pradžių nepuolė to vandens gerti. Nelabai ištroškęs. Begirdant privažiavo tėvukas su panašaus amžiaus pypliu, kaip mūsiškiai – veršių savininkas. Atvežė pieno – viskas aišku, kodėl mūsų vanduo nelabai populiarus buvo. Vaikas iš didelio mandrumo atsirėmė rankom į šūdą – labai norėjo pasirodyt esąs kietas kaubojus.

Prie pliažo esančiame restorane suvalgėme ledų ir nuėjome maudytis. Kaip jau čia įprasta, yra visi patogumai. Nors temperatūra tik 22 laipsniai, tačiau šilumos pojūtis didesnis. Ypač ant smėlio, kuriuo eiti beveik neįmanoma dėl karščio. Vandenynas smarkiai banguoja, tad vaikams ten maudytis neįmanoma. Tačiau problemą išsprendė šalia tekantis upelis – čia negilu, tik kartais įsisiautėjusios bangos užlieja.

Įsikūrę arčiau vandens, netrukus persigalvojom – labai neprognozuojamos bangos. Maudytis tenka paeiti toliau, nes prie mūsų daug uolų po vandeniu.

Vanduo nešaltas, o bangos truputį baugina. Gelbėtojai sėdi prie pat kranto, o bangose maudosi tik keli žmonės. Prisijungiau ir aš, net pavyko Šarūnę įsitempti. Bangos jėga labai didelė, tačiau jaučiame tik stovint ant kranto. Paėjus giliau, reikia atsipalaiduoti ir leistis nešiojamam, nes dugno nepasieki – svarbu mokėti plaukti.

Ant kranto nelabai yra ką veikti – karštas smėlis. Galima stovėti ant užliejamo smėlio, arba pliuškentis upelyje su vaikais.

Po dušu teko ilgai praustis, nes smėlis sunkiai nusiplaudavo. Bare sumaitinę picą vaikams, patys atsigaivinome kava ir alumi. Pica kainuoja 9 eurus, pavalgyti užtenka. Norint sutaupyti, galima imti sumuštinį, kuris gal net didesnis už picą, o kainuoja tik 3,5 euro. Atrodo skaniai. Šiaip maistas visur buvo geras. Vietinis alus Especial irgi toks nieko, nors man „Super Bock“ skanesnis.

Pavažiavę pakrante, atvykome į Ribeira Grande. Miestas pasirodė labai judrus – net Ponta Delgada atrodė ramesnė. Centre intensyviai statomos visokios būdelės – bus kažkokia viduramžių šventė. Apėjome upelį iš visų pusių – per jį nutiestas gražus tiltas geriausiai matomas iš apačios. Apsukome ratą aplink dvi bažnyčias ir atrodo viskas. Buvo per daug vilčių, ir eilinį kartą įsitikinome, kad Azoruose ne miestuose grožis slypi.

Prie mašinos radome lapelį, skelbiantį, kad nesusimokėjome už stovėjimą. Tikrai nesusimokėjome – nebuvo jokio parkomato šalia. Esame įpareigoti susimokėti 2,1 eurą. Įlėkiau į kirpyklą, pasiklausti, ką su tuo lapu man daryt. Galima su portugališka kortele susimokėti artimiausiame bankomate. Aha, taip ir darysiu. Pasirodo, reikia skaityti tekstą, o ten net ir angliškai viskas surašyta – susimokėt galime iki 20 liepos, tai nesuksiu dabar galvos. Mačiau, kad yra internete galimybė nusibausti su kortele.

Už miesto dar nusukome į Ponta das Praias – uolėtą krantą. Prie pat privažiuoti neina, nes teritorija užtverta, o prie įėjimo kabo perspėjimas, kad už šiukšlinimą bauda nuo 200 eurų iki ten kažkiek milijonų.

Į vandens išgraužtas uolas besidaužančios bangos tikrai sukelia malonų įspūdį. Priešingą įspūdį sukelia šalimais suverstos šiukšlės. Pats didžiausias parazitas yra žmogus. Gerai, ne kiekvienas, bet tikrai nemažai tokių, kuriems nusispjauti, kas darosi aplink.

Už uolų yra gana neblogas pliažas – daug smėlio, gerai vertinamas baras. Tačiau jau maudytis noro nebuvo, tad judėjome toliau – link mano surastos vakarienės vietos. Pripažinsiu, kad restoranus ir kitus objektus žiūriu pagal Google atsiliepimus. Bet ne vien galutinis skaičius svarbu – žiūriu ir atsiliepimus.

„Solar O Rei dos Frangos“ buvo visiškai ne į tą pusę nuo mūsų miesto, bet surizikavome. Nusitrenkėme kažkur už valandos kelio nuo Povoacao pas S. Vincente Fereira – jau šiandien tų šventųjų aplankėme į valias. Restoranas tuštokas, visi staliukai sudėti tokioje didelėje pavėsinėje, kuri vietomis užtverta geotekstile.

Padavėja buvo jauna ir atrodė gana lėtoka, bet viską tvarkingai susirašė, nors kartais ir vienas kito nesuprasdavom. Norėjau išbandyti vietinio patiekalo „lapas grilhadas“ – kažkokios keptos kriauklės. Jų kaina kaip patiekalo, tačiau padavėja išaiškino, kad čia tik užkandis. Bala nematė – imu. O kad nelikčiau alkanas, tai dar paėmiau pusę kilogramo krevečių. Šarūnei pasiūliau imti Lulas grilhadas – keptus kalmarus, o Monika nusprendė imti burgerį su bulvytėmis. Julius atsisakė valgyti, ir, sėdėdamas prie įėjimo, skaitė knygą.

Vieni restoranai atneša neprašomi užkandžių už kuriuos paskui prašo susimokėti, jei valgei. O kiti nieko neatneša. Tai paprastai būna marinuotos alyvuogės, duona, vietinis baltas sūris. Sūris tikrai vertas dėmesio, jį užsisakėm patys. Keptos kriauklės skoniu panašios į midijas – antrą kartą bandyt nesinori, nes pavalgyt nuo jų nesigauna. Už tai antri patiekalai buvo puikūs, ypač kalmarai. Su krevetėm buvo nemažai terlionės, ir man truputį norėjosi pikantiškumo, kuris padažo pavidalu plaukiojo lėkštėje, o aš jį galėjau naudoti tik dažydamas krevetę. Nepaisant tokio nesklandumo, likome patenkinti maistu, kuris mums kainavo apie 50 eurų su gėrimais.

Eidami lauk, prie baro pamatėme vietinio vyno iš rožių ir paprašėme paragauti. Barmenas buvo geranoriškas ir atidaręs naują butelį, šliūkštelėjo šlakelį į taurę. Nieko ypatingo, ir dar gazuotas. Viso gero.

Namo grįžome vėlokai, tačiau geros nuotaikos, neskaitant galutinai užknisusio telefono laikiklio – visiškai nebesilaikė.