2022-06-28

Nuo ryto lauke kažkas smarkiai dunksėjo, tarsi polius kaltų. Julius nuo vakar svajojo, kad nors vieną dieną lytų. Tada nereikėtų niekur važiuoti, ir galėtume namie žaisti stalo žaidimą. Kažkiek palyti turėjo, nes dangus buvo užtrauktas debesimis, nors ir nelabai tankiais. Nespėjom pradėti pusryčiauti, kai ėmė smarkiai lyti. Juliaus liūdesiui, ilgai nelijo.

Gretimo namo kaimynai pasileido tobulą muziką – panašią į visokius žemaitukus, lietuvaičius ir husarus. Panašu, kad šitas stilius čia labiau vertinamas, negu mūsų šalelėje.

Pavalgę, pajudėjome link Gdansko zoologijos sodo. Vėl kelionė per tą patį nesibaigiantį miestą, nors teko ir autostrada pavažiuoti. Gal kažkada padarys normalų apvažiavimą.

Prie zoologijos sodo yra didelė stovėjimo aikštelė. Nors kažkur pakely mačiau, kad yra nemokama, už šitą teko mokėti. 20 zlotų už visą dieną, arba 5 už valandą. Pinigus renka parkomatas, tai gali rinktis stovėjimo laiką. Susimokėjau 14 ir galvojau, kad beveik 3 valandų užteks.

Prie parkingo įėjimo nėra, yra išėjimas. Iki bilietų kasų tenka pėdinti dar gerą galą. Apie 20 eurų susimokėję už šeimyninį bilietą, pradėjome apžiūrą.

Sistema tobulai pritaikyta tinginiams. Prie įėjimo laukė autobusai, pavadinti „Turbo šlimak“ – Turbo sraigė. Už papildomą mokestį tave apveš ir papasakos apie gyvūnus, bei leis pasivaikščioti. Galima išsinuomoti keturių ratų vežimėlį, kuriame įmanoma sutalpinti du bamblius ir pakankamai ramiai vaikštinėti po teritoriją.

Svarbiausias eksponatas, žinoma, dramblys. Jų čia visi du. Vienas iš Afrikos, kita iš Azijos. Pagrindinis skirtumas tarp jų – afrikinio ausys gerokai didesnės. Na ir oda labiau raukšlėta. Nors dramblį mačiau ne pirmą kartą, bet vi stiek labai mielas padaras.

Sodo teritorija labai didelė, nes gyvūnai turi daug erdvės. Dėl to kai kurių nepavyks pamatyti. Mes nematėm gepardo, vilko, o pro kapibaros teritoriją praėjome gal 5 kartus, kol jas pamatėme. Nesvarbu, kad jos visada gulėjo toje pačioje vietoje.

Vaikams duoda žemėlapius, o prie tam tikrų gyvūnų pastatytos būdelės, kuriose užsidedami antspaudai. Pats sodas padalintas į savotiškus du ratus, tad nuosekliai keliauji po jį ir stebi gyvūnus. Terariumas čia nedidelis, o žuvų iš viso nemačiau. Be dramblio, įdomesni padarai yra šimpanzės, orangutangai, kondorai, žirafos, liūtai, įvairūs kanopiniai. Maitinimo atrakcijos nėra, bet vaikai sugebėjo elniams pasiūlyto žolės.

Pusę sodo apėję, stabtelėjome tų gofrų-vaflių. Kepa juos gana greitai, tik kartais susidaro eilė. Skonis gana neblogas, kaina – 7 zlotai už sausą, 8 su pudra o paskui prasideda variacijos. Sėdėdamas supratau, kad niekaip neužteks stovėjimo laiko.

Oras buvo neblogas – kartais nukrisdavo keli lašai, kartais išlįsdavo saulė ir darydavosi šiltoka. Kavinių ir ledainių pristatyta daug, tualetai irgi yra normalūs.

Sodas patiko visiems. Galbūt ledų pasirinkimas nebuvo geras, tai teko suvalgyti man papildomą porciją, kurios nenorėjo Julius. Už papildomą stovėjimo laiką nemokėjau nieko, nors rašoma, kad bauda – 100 zlotų. Bet faktas yra tas, kad 3 valandų neužteko niekaip.

Kita stotelė – Gdanskas. Kaip ir netoli buvome, bet teko važiuoti apie 40 minučių. Pasistatėme gatvelėje. Stovėjimo kainodara įdomi – kuo ilgiau stovi, tuo brangesnė valanda. Jei pirma valanda 5.50, tai 3 valandos jau 20 zlotų.

Jau atvažiuodami matėme senamiesčio bokštus, todėl pasistatę mašiną ėjome link ten. Į mokamą bažnyčią nėjome, nes nepasirodė labai verta. Aplink mus esantys senoviniai pastatai alsavo ta miesto dvasia, kurios mes ir tikėjomės. Didžiulė katedra vertė aukštin kelti galvą, o nedidelės kavinės kvietė užsukti vakarienės.

Dar didesnis grožis atsiskleidė prie upės. Nors čia ir daug turistų, bet aplinkui jautėsi kažkokia laisvumo atmosfera. Laisvasis miestas Dancingas – senieji namai, upė su piratų laivu, daugybė kavinių.

Prisėdome viename restorane „Gdanski Bowke“. Kainos nepasirodė labai mažos, bet ir nebaisios. Bėda, kad kažkas įkėlė į atsiliepimus nuotrauką iš kito restorano. Bet kiek galima valgyti picas ir makaronus? Padavėjas puikiai kalba angliškai. Įtariu, kad vokiškai irgi – čia daug turistų. Vaikams teko rinktis tarp žuvies ir vištienos iš vaikiško meniu. Aš nutariau išbandyti šnicelį, o Šarūnė – plekšnę. Užsisakėme ir alaus – čia galima pabandyti vietinės gamybos 3 skirtingų rūšių rinkinuką.

Turbūt mano šnicelis buvo geriausias, nors prilygti tikram vokiškam, jis negalėjo. Žuvis buvo sausoka, o vaikiški patiekalai atrodė pakankamai neblogai. Kažkaip neprašo manęs Google vertinti, bet duočiau 4/5. Alus man skaniausias buvo paprastas lageris, limonadas skanus, nors atnešė ne tokio skonio, kokį užsakėm. Į sąskaitą buvo įskaičiuotas aptarnavimas – 22 zlotai. Kaip ir nebuvo labai už ką, bet ką padarysi. Nemačiau tokio įrašo meniu. 52 eurai už visą vakarienę gal ir nėra baisu.

Pavalgę, perėjome į kitą krantą. Pasukamas tiltas buvo uždarytas, bet gal dar pavyks pamatyti, kaip jis veikia. Pėsčiųjų alėja buvo viena iš tų tikrų turistinių gatvių, kurias tikrai verta aplankyti. Čia kviečia užsukti į restoraną, pardavinėja balionus, rodo gatvės meną. Vienas paauglys bandė kažką rusiškai dainuoti ant įrašo viršaus. Gal koks ukrainietis taip bando užsidirbti, bet šokantis diedukas Sopote atrodė žymiai geriau.

Nuostabus miestas, bet vis dar neradome nuostabaus bankomato ne Euronet. Į mašiną atėjome lygiai pasibaigus mokėjimo laikui. Kažkodėl navigacija veda per plytas, bet koks skirtumas.

Grįždami užsukome apsipirkti į ant žiedo tupinčią Polo parduotuvę. Ji gerokai didesnė, nei mūsų centre. Reiks alaus pasiimti į Lietuvą, kol kas Zubr atrodo geriausiai pagal kainą ir kokybę.

Kaimynai viršuje vėl trankosi ir žvengia. Net parašiau žinutę Aleksandrui. Turbūt perskaitys tik ryte. Nors šiandien gana anksti viskas baigėsi. Baigėsi ir geriausia mūsų atostogų diena. Kol kas.