2021-07-28

Kitą rytą užkandome pusryčių ir pajudėjome tolyn. Stabtelėjome vakarykštėje parduotuvėje papildomų prekių kelionei. Išvažiuodami iš kiemo pastebėjome, kad nešviečia dviračių laikiklio vienas Stop žibintas. Teko dar sustoti degalinėje. Atsukęs varžtelius, tiesiog pataisiau lemputės kontaktą ir viskas vėl puikiai veikė.

Diena nuo pat ryto buvo puiki, o mes judėjome E67 keliu, kuris geriau žinomas kaip Via Baltica. Jau pas mus nuo Kauno jis turi tik dvi juostas į abi puses. Čia eismas nėra labai didelis, bet kartais susidaro krūvelė mašinų paskui sunkvežimį. Pamenu tik vieną gyvenvietę, kur strigom – Salacgriva. Kelio remontas, šviesoforai ir panašiai. Gerai, kad iki kelto turėjom apie dvi valandas atsargos.

Stabtelėjome vienoje degalinėje kavos. Nutariau išbandyti garsiąją „statoilo“ kavą. Tiesa, pavadinimas pasikeitęs, bet kava lyg ta pati. Arba buvo sugedęs aparatas, arba Latvijoje kava ne tokia skani, arba mano skonio receptoriai po koronos pasikeitė. Sau pasiėmiau XL kapučino, o Šarūnei latte. Gaminau skirtinguose aparatuose, tai latte buvo gerokai stipresnė nei kapučino. Apsikeitėm puodeliais – geriau, bet kad būtų labai ypatinga kava, nepasakyčiau.

Sveiki atvykę į Estiją. Niekas labai nepasikeitė – tie patys miškai, keliai, tik kitokie užrašai. Eismas gerokai mažesnis – atrodo, jog žmonės čia iš viso negyvena. Net dirbamų laukų retai pamatysi. Pirmą trobą pamatėme gerokai už sienos.

Prieš Pärnu sustojome prasimankštinti. Čia buvo kepyklėlė su šviežiomis bandelėmis. Prie įėjimo zuikiai kepė dešras – tokia dekoracija. Čia niekas nenešioja kaukių viduje, todėl atrodėme šiek tiek keistokai. Bandelės labai skanios, reikės sustoti grįžtant.

Netoli kelto užsipylėme kuro. Atrodė, kad pigiau nebuvau matęs – 1.19 už dyzelį. Aišku, beveik prie pat kelto buvo degalinė su 1.15. Kelto bilietas į vieną pusę – 17 eurų su centais. Pirkome elektroninį bilietą iš anksto, todėl pro vartus pravažiavome be jokio kontakto. Spėjome lyg į ankstesnį keltą, kuris turėjo išplaukti už 15 minučių.

Pralaukėme turbūt visą valandą, kol pasirodė keltas. Su panašiu gal teko keltis Kanaruose. Privažiavo pilnas denis sunkvežimių. Mes stovėjome savotiškame balkone.

Viršuje labai stiprus vėjas, todėl sulindome į vidų. Čia vietos sočiai, veikia savitarnos kavinė. Net šaltibarščių mačiau.

Už 20 minučių priplaukėme Kuivatsu – atvykome į Muhu salą. Reikėtų pavalgyti normalaus maisto, todėl sustojome Liiva miestelyje esančiame Muhurito bariuke. Toks įdomus sprendimas lauko kavinei – keli kioskeliai prekiauja skirtingais patiekalais, o sėdi, kur tau patogu. Picos kaina 9 eurai, buritos – nuo 7.5. Vietinis alus 4.5. Buritos buvo labai geros. Galima pasirinkti aštrumo lygi nuo 1 iki 5. Man 3 buvo labai gerai.

Miestelyje yra nemaža parduotuvė, turgus, su pažįstamai skambančiu pavadinimu „turg“. Įkišome nosį ir į specializuotą žuvies parduotuvę, kur galima gauti vietinės šviežios žuvies. Rankdarbiai ir suvenyrai pasirodė brangoki – medinė lentelė kainuoja 30 eurų.

Atstumai čia nėra maži – nuo kelto iki mūsų namo apie valanda kelio. Keliai normalūs. Atvykome į mūsų kaimą Suure-Rootsi. Praktiškai akligatvis, nes yra tik žiedas apsisukti ir keli išvažiavimai į žvyruotą kelią. Pasukome į pirmą – važiavome pagal duotas instrukcijas tarp akmeninių tvorų. Ne, reikia paskambinti. Su šeimininke išsiaiškinome, kad pasukome ne į tą kelią.

Atvykome į didelę kaimo sodybą. Namas viduje iš atvirų rastų. Senoviškas modernumas – sienos rąstinės su samanomis tarpuose, bet su normaliu dušu ir tualetu bet nebloga virtuve su ant žemės gulinčiu zebro kailiu. Vienas miegamasis, o kitos lovos paklotos antrame aukšte, į kurį patenkama iš lauko. Norui esant galima miegoti atskirame namelyje.

Didelis kiemas, iš kurio matosi jūra, o aplink toliai tolimi. Gal ir nieko pravėdinti galvą nuo kasdienybės. O ir tų vietų vėdinimui pridaryta – be gultų ir kėdžių terasoje, laiką leisti galima pakeltoje terasoje prie ūkinio pastato arba toli pievoje pastatyto ugniakuro su gultais. Čiužiniai priremti akmenimis, kad vėjas nenuneštų. O vėjas čia gana stiprus.

Namo viduje nemažai musių, nors prikabinėta limpančių musgaudžių. Akivaizdu, kad seniau žmonės buvo mažesni, nes turėdavau lenktis prie kiekvienų durų. Už tai prie lubų prikabintas didelis ventiliatorius.

Išsipakavome daiktus, nuėmiau dviračių laikiklį ir išvykome į Kuresarę apsiprekinti. Glumina mane tos estų dvigubos raidės, tad gal rašysiu po vieną. Kuresarė yra salos sostinė ir didžiausias miestas. Nuo mūsų kaimo – apie 15 kilometrų.

Pajudėjus iš namų, Šarūnė pasigedo savo telefono. Ar grįžti atgal? Ne, važiuojam.

Kuresarė pasirodė labai jaukus ir gyvas miestelis. Centrinėje alėjoje gausu restoranėlių, vaikšto žmonės. Mašinų greitis čia sumažintas iki 10.

Apsukę kelis ratus, pasistatėme netoli prekybos centro Coop visai šalia malūno. Maisto prekių kainos gal kažkiek didesnės, tačiau panašios į mūsų. Labai sunku suprasti tuos kitoniškus užrašus, gerai, kad dalis prekių yra su lietuviškais užrašais.

Palikę prekes mašinoje išėjome pavaikštinėti po senamiestį. Iš lėto nuėjome iki Kuresarės pilies, kuri yra tikrai verta dėmesio. Į pilies kiemą galima įeiti nemokamai, o pilies muziejus jau buvo uždarytas. Kiemas sutvarkytas, galima vaikščioti ant gynybinių sienų, tačiau visa atsakomybė tenka pačiam.

Netoli pilies yra miesto pliažas, įkurtas prie įlankėlės. Vanduo švarus ir gilus – kai kur pastatytos įlipimo kopėčios. Aplinkui daug erdvės ir visai nedaug žmonių. Kitoje įlankoje yra uostas, o viename buriniame laive po darbo dienos ramiai vakarojo nemaža įgula. Ramybė ir atgaiva sielai. Kas neįprasta lietuviškai akiai – jūra ir žolė pakrantėje. Pas mus visur smėlis, o čia pajūryje žolytė auga.

Namie iškilo problema, kuri sugadino visą vakarą – nėra telefono. Dingo. Signalas geras, bet niekur neskamba. Prisijungiau per „Find my phone“, tačiau tikslios vietos nerodo. Aplakstėm visą kiemą beieškodami – nėra. Paskui kilo mintis, kad palikome ant mašinos stogo prieš Kuresarę.

Vaikus suguldėme antrame aukšte, o patys susinervinę nuėjome miegoti.