2019-07-04

Pro Furną pravažiuodavome bene kasdien. Vis matydavome rūkstančius dūmus, nuo jų vadinamų caldeiros, užuosdavome sieros kvapą, tačiau dar nebuvome sustoję. Iki miesto galiu jau nuvažiuoti be navigacijos, tad pirmas taškas ir yra rūkstantys katilai.

Užsipyliau kuro prie pat Furnas. Litras benzino – 1,45 euro. Nepigu, bet gyvent galima. Su pilnu baku pavyko nuvažiuoti tik 500 kilometrų – kalnai daro savo.

Įėjimas į caldeiros nemokamas, svarbu rasti vietą, kur pasistatyti mašiną. Sunku lietuviškai rasti terminą, kas per velnias yra tai ką matau. Geizeriai gal? Yra baseinėlis žemėje, o jame burbuliuoja vanduo ir rūksta dūmai. Tų baseinų tai nemažai, tačiau ne visi jie veikia. Gal priklauso nuo metų laiko ar nuo pragaro užgaidų. Viename iš tokių baseinų tėvukas su kabliu dėlioja užrištus maišus. Kas maišuose, supratau gerokai vėliau – ogi kukurūzų burbuolės, kurias vėliau pardavinėja turistams po vieną eurą.

Yra čia ir tekantis upelis, kuriame vanduo burbuliuoja, tačiau nėra verdantis – burbuliukai kyla iš dugno dėl kitų priežasčių. Tačiau vanduo karštokas. Kai kur iš sienų teka mineralinis vanduo, kurio skonis pasirodė rūgštokas.

Šalia esančioje suvenyrų parduotuvėlėje berniukas pardavinėjo vietinius likerius. Galima paragauti. Vakar jau kelis ragavome prie Iria peizažo. Na, likeris iš savęs yra saldus daiktas – ragauk neragavęs, jei nemėgsti – nepatiks. Berniukas buvo iš kalbesnių – pasiteiravo, iš kur mes. „A, iš Lietuvos, tai kalbate rusiškai. Moloko likeris čia.“ – toliau beria. „Na, ne, mes kalbam savo kalba – lietuviškai. O pas jus daug rusų?“ „Per daug rusų, per daug“ – et, nebuvo jis kur nors Turkijoj…

Likerių nepirkome, tik kažkokių sausainių su kokosais. Kitame kioskelyje teta prekiavo vietiniais blynais Bolos Levedos – panašų daiktą pirkome parduotuvėje – toks saldus blynas. Turbūt panašų blyną vakar mums pardavė išvoliotą cukruje Ponta Delgada, bet pavadinimas kitoks.

Kitas Furno maistas, kurį norėjome paragauti – „Cozido“ – įvairių mėsų troškinys. Verdamas ugnikalnyje 6-8 valandas, todėl norintys paragauti, turi užsisakyti. Ta proga ir sustojau prie vieno iš restoranų, rekomenduotų likerio pardavėjo „Miroma“ ir užsisakiau tą Cozido 18 valandai, o patys nudūmėme link Furno ežero.

Skirtingai negu Fogo, šis ežeras pasiekiamas mašina. Netgi kelias eina pakrante. Tiesa, čia stovėjimas mokamas, nebent numesti mašiną kur nors ant kelio.

Ežero vanduo visai neskaidrus, truputį žalsvas. Tolumoje matosi apleista bažnyčia, tai link jos ir nuėjome. Ežerą galima apeiti taku, kurio ilgis 7,5 kilometro, tačiau mes užsukome į šalia esantį parką, kurio įėjimas kainavo 3 eurus, ir buvo galimybė užsukti į tą apleistą bažnyčią – kitu atveju bažnyčią galima apžiūrėti pro tvorą.

Pačiame parke taip pat yra ką pamatyti – daugybė egzotinių augalų iš viso pasaulio, įskaitant milžiniško aukščio sekvoją. Tačiau pats įdomiausias objektas ir mūsų tikslas buvo Salto do Rosal krioklys. Iš pradžių baiminausi, kad krioklys bus išdžiuvęs, nes pakeliui esantis upelis buvo sausas, tačiau viskas buvo gerai.

Nors krioklį turėjome pasiekti per pusvalandį, tačiau parke praleidome visas 3 valandas ir nuėjome apie 6 kilometrus. Gavome truputį lietaus, nuo kurio apsaugojo dideli medžiai. Labai nenorint mokėti 3 eurų, galima įeiti į parką pro kitus vartus, kurie skirti karvėms ginti į šalia esančią ganyklą.

Ilgokai krapščiausi prie bilietų automato, kol supratau, kad jis veikia, tik ekranas labai prastai rodo. Už tas 3 valandas sumokėjau 1,4 euro, o pakeliui sustojome kitame ežero krante, kur verdamas tas vietinis cozido.

Čia berniukai renka pinigus po du eurus už suaugusį. Atrodo, kad jei eitum taku aplink ežerą, tai turėtų būti nemokamai. Bet negarantuoju. Vaizdas labai panašus į matytą ryte, tik čia dar padarytos specialios duobės, į kurias dedamas maistas. Dalis duobių jau išvalgytos, kitos dar užpiltos žemėmis.

Paragavom tos kukurūzų burbuolės – skonis, kaip virtos kukurūzų burbuolės. Taip pat galima paplaukioti ežere su vandens dviračiais ar baidarėmis, tačiau pramoga neatrodė labai populiari.

Prieš vakarienę dar nutarėme nusimaudyto karštose versmėse Terra Nostra parke. Laikas truputį spaudė, nes artėjo vakarienės laikas. Pagrindinė problema – rasti vietą mašinai. Teko sukti ratus skirtingose gatvelėse, kol radome.

Įėjimas į parką – 8 eurai, o vaikams – 4. Normaliai čia galima praleisti daug laiko bevaikštinėjant, tačiau mes čia užsukome tik nusimaudyti. Gal labiau viskas primena botanikos sodą, labai gražiai sutvarkytą, su upeliais ir kriokliais. Visai netoli įėjimo yra didžiulis baseinas su šiltu geltonu vandeniu. Rekomenduojama nenaudoti pačio geriausio maudymosi kostiumėlio, ir nekišti dažytų šviesių plaukų.

Daiktus dedasi visi aplinkui, nes normaliai nėra kur jų laikyti. Baseino gylis – 1,5 metro, tad vaikams nelabai. Tenka nešioti ant kupros.

Yra ir keletas kitų baseinėlių su gerokai šiltesniu vandeniu ir mažesniu gyliu.

Laikas prabėgo gana greitai – parkas uždaromas 18 valandą, nors taip neatrodė, nes žmonių buvo daug. Nusimaudėme gana prabangiai, o patį parką matėme prie įėjimo. Maudynėms skirtas yra kitas objektas su baseinais – Poça da Dona Beija. Čia galima ir vėlai vakare pliuškentis, bet mes net nebandėme ieškoti, kur tai yra.

Mūsų restoranas buvo pakeliui link mašinos, tad numetę nereikalingus daiktus nuėjome į Miromą. Nelabai supratau, kam reikėjo tos rezervacijos, galbūt vien dėl to cozido – restoranas pustuštis.

Besėdant prie staliuko, kitiems žmonėms atnešė cozido labai nemaža lėkštė įvairiausios mėsos. Porcija dviem – panašu, kad mums užteks vienos porcijos visiems.

Juliui atskirai užsakėme mėsainį lėkštėje, o trise paėmėm tą cozido. Taip, mūsų porcija buvo per pus mažesnė, tačiau tikrai užteko pavalgyti. Daugiausia buvo vištienos, šiek tiek kiaulienos ir jautienos, taip pat porą skirtingų dešrų. Viena dešra buvo gana aštroka. Troškinyje dar buvo bulvių, kopūstų lapų, morkų. Atskirai patiekiami ryžiai ir sultinys. Man visai skanu buvo. Desertui pasiėmėm vietinio skanėsto – eklerų, kurie čia vadinami fofos. Visa vakarienė kainavo pigiau negu 30 eurų. Tos pačios sultys, kur vakar mokėjome po 3,6 čia nekainavo dviejų eurų.

Pavalgę, dar pavaikštinėjome po miestelį. Vaikus labiausiai traukė taip vadinama „kovos arena“ – apskrita pavėsinė, kuri stovi turbūt visuose kaimuose.