Paskutinę dieną nutarėme pavažinėti su dviračiais. Norėjosi man daugiau jų, bet kol kas važiavome tik dvi dienas. Iš didžiausių lankytinų objektų, rodomų visuose lankstinukuose, neaplankėme Paradizės kalno, Kriauklu aizos, kurie buvo netoli mūsų namų, ir gerokai toliau esančių Kaizerio sosto ir apžvalgos aikštelės.

Beveik prie namų nusukome į nevažiuotą keliuką, kuris atvedė prie Minotauro labirinto. Tervetės parke nebuvo labai daug malonumo, bet ko nepadarysi dėl vaikų. Šarūnei palikome saugoti dviračius, o patys ieškojome įėjimo. Keli lietuviai sėdėjo prie jo, ir diskutavo apie labirintą. Paklausiau, ar čia mokama – taip mokamas. Ir dar pataikėme į išėjimą. Bilietus reikia pirkti kasoje prie įėjimo į teritoriją, kuri čia buvo paversta šratasvydžio poligonu. Bent taip pasirodė iš pirmo žvilgsnio.

Bilietai nepigūs – suaugusiam 6, vaikui – 4 eurai. Yra ir šeimos nuolaida, bet mūsų atveju neapsimokėjo. Kiekvienas gavome po kortelę, kurioje turėjome sužymėti atrastus taškus. Jų buvo 8. Iš pradžių visi ėjome kartu, bet galiausiai likau vienas. Kadangi vaikai išradingi, tai pralįsdavo pro apačią. Aš likau paskutinis, tačiau viską radau sąžiningai.

Po labirinto dar apžiūrėjome vieną poligono pastatą ir judėjome toliau. Viskas čia gerokai arčiau negu atrodė – Krauklu aiza buvo už kelių šimtų metrų plačiu miško taku. Teko nusileisti šiek tiek laiptais prie didelės rausvos uolos su urvu. Paradizės kalnas taip pat buvo šalia su nuostabiai panorama į Gaujos slėnį. Deja, nuvylė žmonių požiūris – šiukšlių dėžė perpildyta, nors ant kiekvienos buvo užrašas „Ką atsinešei – išsinešk“. Lyg sunku savo butelius ir skardines susirinkti.

Atvykę prie pilies, suvalgėme ledų ir nusipirkome keletą suvenyrų. Kol fotografavau pilį, Monika sugebėjo įkišti koją tarp dviračio rato ir sparno ir susižeidė nagą. Gerai, kad pleistro turėjom. Liko klausimas, ar važiuojam namo, ar dar vykstame iki to Kaizerio sosto. Kadangi minti dviratį pavyko be problemų, išmynėme link to sosto, kuris buvo visai kitame miesto gale.

Nors atstumai čia nedideli, bet užtrukome kol numynėme, nes buvo ir kalnelių ir pakalnių. Bet visur dviračių takai. Sostą radome su navigacijos pagalba, nes nuorodų nematėme. Medinis krėslas ir tiek su nelabai ypatinga panorama. Kažkur šalia turi būti kaizerio apžvalgos vieta. Tiesia linija rodo 300 metrų.

Vietoje 300 gavosi visas kilometras, o vaizdas iš tiesų neblogas. Nors ir paskutinę dieną, bet supratau, kodėl čia yra Latvijos Šveicarija.

Parmynėme atgal visi nuvargę, nes buvo karšta. Norim maudytis, bet prieš tai reikia kažką pavalgyti. Buvo likę kažkiek koldūnų, tad nusipirkome dar pakelį. O lauktuvėms prigriebėm akcijinių karvučių.

Smagiai pasimaudę upėje, pradėjome krautis daiktus. Kadangi sekmadienį alus neribojamas, tai nulėkiau dar paimti jo lauktuvėms. Prie Elvi parduotuvės buvo gėrimų prekyvietė, kuri sekmadienį dirbo iki 20. Pavėlavau… Teko važiuoti iki Rimi.

Viską susikrovėm, net dviračius užsikabinau. Ryt išvyksim anksčiau ir pabūsim pajūry.

Namus palikome tvarkingus, gal net tvarkingesnius nei radom. Vienintelė žala – netyčia sukultas puodelis.

Išvykome prieš 11, taip ir nepasimatę su šeimininkais. Nustačiau navigaciją į Carnikavą, kuri yra arčiau Rygos negu Saulės kraštai. Kelionė neprailgo. Carnikavos pačios nelabai matėme, nes pajūrio zona toliau nuo miesto. Bet netgi pastačius mašiną, teko eiti gal 20 minučių per pušyną.

Na štai, tikras pajūris. Smėlis purus, be akmenų, žmonių nedaug. Nebuvo tualetų, kas nustebino. Bet kitą kartą visai vykčiau čia. Dar kas patiko – sąlyginai švarus vanduo. Nebuvo tokios sriubos kaip Saulkrasti. Vanduo gana skaidrus ir labai šiltas – nesinori lipti lauk.

Kelionė į Lietuvą užtruko. Vien kol pravažiavome pro Rygą. Išvengę avarijos, kai priešais išlindęs džigitas lenkė atvažiuojančią koloną, sėkmingai parvykome namolio.