Išvykome po vidurdienio, lydimi apsiniaukusio ir drėgno dangaus. Pirmas tikslas – Tervetės gamtos parkas. Nuo Naujosios Akmenės pasukus link Joniškio, ilgą laiką nesutiksi jokio vietinio gyventojo – čia tiesiog niekas negyvena. Laukai neapleisti, gamta nuostabi, toliai tolimi. Tačiau kelias geras.

Žagarė girdėta dėl savo vyšnių likerio, kurį slapčia ragaudavom mokyklos laikais. Taip pat dar čia vyksta vyšnių festivalis. Tačiau niekada nemaniau, kad miestelis yra visiškai ant sienos – Latvija buvo už kelių šimtų metrų. Pati Žagarė pasirodė gana nyki, gal tik senamiesčio aikštė nustebino dydžiu.

Latvija pasitiko remontuojamu keliu, kuris atrodė užbaigtas, tačiau greitis buvo ribojamas. Augstkalnėje nusukome iš kelio pažiūrėti pilies, kurios vietoje radome mokyklą. Net neišlipę, toliau nulėkėme į Tervetę.

Netoli parko, radome senovinę medinę pilį, kuri pagal visus šaltinius, išskyrus google, šiandien nedirba. Bent iš išorės apžiūrėsim. Pirmas įspūdis – oho, kažkas pasistengė. O dar ir vartai atidaryti. Pilies kieme, pasislėpusi nuo lietaus už stačiakampių durelių, sėdėjo mergaitė, pasidėjusi nedidelį kainininką. Gerai, kad yra mobilūs telefonai – bent turėjo ką veikti, nes daugiau lankytojų nesimatė. Suaugusio bilietas 4 eurai. Vaikams pigiau, bet už juos neėmė nieko.

Pilies kieme yra keletas senovinių rakandų – akėčios, didelis lovys. Taip pat stovi pirtis, bausmės reikmenys ir net senovinė akmenų svaidyklė. Turint daugiau laiko, galima pamėtyti virvinius žiedus ant specialaus taikinio.

Pilyje yra didžiausia kardų kolekcija visoje Latvijoje. Reikia pripažinti – ne kažką. Pas mus gerokai daugiau. Bet pasivaikščioti po pilies patalpas gana įdomu. Tiesa, lubos žemokos, bet tais laikais tokie aukštaūgiai būdavo retenybė. Skirtingose patalpose yra ekspozicijos – ginklų, papuošalų, atkurtos buities detalės. Gal kažkiek juokinga, kad paimami manekenai iš drabužių parduotuvių. Galima užlipti ir į pačius bokštus, tačiau ten nelabai švaru.

Mūsų ieškomas gamtos parkas buvo visai šalia pilies, bet pavažiuoti reikėjo iki stovėjimo vietos, kurios čia buvo apsčiai. Kaip pirmą kartą, tai pasistatėme šalia Tarzano parko, nors įėjimas į parką yra gerokai kitoje pusėje. Netoli yra ir egzotinių drugelių – net nežinau, kaip tą vietą pavadinti – kažkoks laikinas statinys ar palapinė. 11 eurų šeimai ir mes atsidūrėme drugelių rojuje. Pasigailėjau, kad neužsivilkau šortų ryte – labai tvanku, bet aplink skraidantiems drugeliams buvo pats malonumas.

Man tai pasirodė savotiška terapija – drugeliai suteikė tokį ramybės ir lengvumo pojūtį. Labai gražu ir įdomu, neskaitant prakaituojančių kojų.

Tervetes dabas parks yra įsikūręs kitoje kelio pusėje, negu nemokamos aikštelės. Žinoma, galima už 10 eurų pasistatyti prie pat įėjimo. Šeimos bilietas – 14 eurų. Labai norint, galima būtų praeiti nemokamai, nes kontrolės beveik nebuvo. Atstumai pačiame parke nemaži, laisvai galima naudoti dviračius, kurie ramiai sustatyti ant mūsų mašinos… Labai pavargusius parveža traukinukas už papildomą mokestį.

Pagrindinė parko dalis suskirstyta į kelias zonas, iš kurių garsiausios yra Pasakų miškas ir Nykštukų miškas. Pasakų miške gausu visokių personažų skulptūrų iš latvių rašytojos Anetės kūrybos. Yra atskiros velnių, raganos, miško karaliaus zonos. Čia tiek darbo įdėta… Parko pakraštyje yra nemokami palaipiojimai ir labirintas, kuriame man net galva ėmė suktis.

Šalia esančioje kavinėje meniu neatrodė patrauklus – kažkas latviškai pakeverzota ant sienos. Pavalgėme prie įėjimo, kur maistas pasirodė visai neblogas.

Sukaupę likusias jėgas, nuėjome prie nykštukų miško. Nykštukų kaimas stebino savo mažais namukais. Parko gale esantis apžvalgos bokštas atrodė įspūdingas iš išorės, tačiau užlipus viršun, nieko įdomaus nepamatėme. Viską vainikavo nykštukų miestas – tikras pasakų miestelis.

Parke praleidom iki pat vakaro, nors atrodo, ir dienos neužtektų. Tačiau dar laukė kelionė iki Siguldos.

Už Tervetės kelias pasidarė tarsi tarka, Jelgava ištisai remontuojama. Už Jelgavos kelias pagerėjo, buvo galima net 100 važiuoti. Kelias pasidarė tarsi autostrada, kol vėl įlindome į remontus. Kažkodėl navigacija vedė pro Rygą, gerai, kad nebuvo kamščių. Už Rygos vėl tarsi greitkelis, bet visur sustatyti 70 ženklai. Iš pradžių dar laikiausi, nes nemažai greičio matuoklių. Bet kai visi pradėjo greitėti, teko prisitaikyti.

Iš pirmo žvilgsnio Sigulda nepasirodė labai graži, bet galėsime vertinti vėliau. Savo namą radome gana nesunkiai. Viskas neblogai, gal norėtųsi daugiau tvarkos viduje. Išsikraustę nuvykome į nemažą Rimi parduotuvę. Jėga, čia vis dar akcijos alui, ir jį parduoda iki 22 valandos. O štai latviai vis dar neišradę butelių depozito sistemos, tad viską meta į konteinerį.